pradinėse klasėse mane visos mokytojos girdavo dėl bet ko pvz.: dėl be proto žydrų akių, tobulai baltos odos, kad esu labai mandagi mergaitė, gera mergaitė... ( esmę supratot) liaupsių užnugaryje visada slėpdavosi atgaila, užuojauta ar dar kažkas. gal man taip tik atrodė kad jos mane perdėtai guodžia ar tiesiog reiškia savo užuojautą dėl mano apgailėtino ( jų manymu) gyvenimo ( Brolio, saulės alergijos t.t). mano vaikystė buvo tobula nei pridėt nei atimt (nelyginant su dabartimi) : gyvenau ir vis dar gyvenu labai gražiame, labai dideliame name, turėjau viską apie ką tik gali pasvajoti mergaitė turėjau VISKĄ, VISKĄ. Mama ir Tėtis atidavė visą meilę man ir Broliui. nuo tada ir iki šiol nesusigadinau savo "geros mergaitės įvaizdžio" ( bent prieš mokytojus) ( taip turi likti ir toliau )
bet ta gera mergaitė su (pra)einančiais, bėgančiais metais keitėsi, LABAI keitėsi: pradėjo rūkyti, per draugų, klasės vakarėlius gerti ir dar daryti šiokius bei tokius blogus-nuodėmingus dalykus... dėl mano išvaizdos dauguma susidaro klaidingą nuomonę: "gera mergaitė, kuri mokosi gerai, kuri yra iš esmės gera"
Tėtis visada pašiepiančiai sakydavo kartais ir dabar taip sako: kas iš tavęs užaugs? jis turi visokeriopą teisę taip sakyti, jis susikūrė savo sidabru tviskantį gyvenimą iš niekur. visko aš nepadarysiu iš nieko, neturiu tam valios, talento. turiu!!! nenaudingą talentą planuoti savo (kartais kitų) gyvenimą, bet jei mane kas ištrauktų iš una vita di peccato tada galėčiau gyventi žinodama, kad kažko galiu tikėtis ateityje (tikėtis ne tik italų mafijos kekšės likimo)
ne gomoros (visom prasmėm) kekšės gyvenimas nė iš tolo nepanašus į manąjį, nes italų kekšių gyvenimas tikrai įdomesnis. nors...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą